Grįžti į visas naujienas >>

Nuo „Piliakalnių kelio“ iki „Baltų tradicinės kultūros kelio“

2017-02-08

2017-ieji metai Lietuvoje buvo paskelbti „Piliakalnių metais“.  Jų, o kartu ir „Tautinio kostiumo metų“ atidarymas jau įvyko sausio 27 d. ant Medvėgalio piliakalnio ir kitose Laukuvos seniūnijos Šilalės rajone vietose. Visus šiuos metus vyks įvairūs kultūriniai renginiai, šventės, kitos priemonės. Piliakalnių, tautinio kostiumo, tarmių, etnografinių regionų ir kitų lietuvių tautai ypač reikšmingų etninės kultūros savitumo bruožų akcentavimas daug prisideda prie tautinės savimonės išsaugojimo, tačiau  lietuvių etninė kultūra vargu ar pajėgs atsispirti globalios kultūros ekspansijai, jeigu tokios veiklos neturės tęsinio metams pasibaigus. „Piliakalnių metai“ baigsis, tačiau jie gali virsti „Piliakalnių keliu“, kuris neturėtų baigtis šių metų pabaigoje. Priešingai, jis galėtų įgyti pagreitį ir tapti ne tik populiaria Lietuvos gyventojų laisvalaikio bei aktyvios kultūrinės veiklos forma, bet ir išsivystyti į tarptautinį Europinės reikšmės turizmo projektą. Tuo labiau, kad „Piliakalnių kelias“ gali apimti ne tik dabartinės Lietuvos teritoriją, bet ir visus žinomus lietuvių ir baltų piliakalnius Gudijoje (etninėse lietuvių žemėse), Lenkijoje (etninėse lietuvių ir jotvingių žemėse), Karaliaučiaus srityje (prūsų ir lietuvių žemėse) ir, visų pirma, Latvijoje. Jau tapusi tradicija baltų vienybės ugnies sąšauka tarp piliakalnių, apimanti arti dviejų šimtų jų šiuose regionuose, parodo, kad yra galimybė plėtoti piliakalnių ir baltų tradicinės kultūros propagavimą toliau.

Apie tai galvoti skatina Lietuvos įsitraukimas į tarptautinį šv. Jokūbo kelio projektą. Šis kelias jau kelis šimtmečius populiarus Ispanijoje ir kai kuriose kitose šalyse. Jis veda į Santjago de Kompostelos miestą, kurio katedroje, pasak legendos, palaidotas šventas Jokūbas, kilęs iš tolimojo Nazareto. Viduramžių ir vėlesnių laikų piligrimai katalikai šimtus arba net tūkstančius kilometrų pėsčiomis keliaudavo iki miesto, kur gaudavo visų nuodėmių atleidimą. Šiandien pėsčiųjų piligrimų srautas dar didesnis, tačiau, atrodo, kad retas iš jų yra vedinas tikėjimo. Įvairiausių kraštų žmones į šiaurės Ispaniją traukia smalsumas, nuotykių paieška, noras išbandyti save, pamatyti neregėtus kraštus ir jų kultūrą, ir, kas be ko, pasipuikuoti savo šaunumu prieš kitus ir save. Šis kelias tapo ir komerciniu fenomenu. Neišsenkantis keliautojų srautas maitina daugybę užeigų, viešbučių, restoranų, peni prekiaujančius maisto produktais, religiniais ir etnokultūriniais suvenyrais bei simboliais. 2016 metais į tarptautinę šv. Jokūbo kelio federaciją  įsijungus Vokietijai, Lenkijai ir Lietuvai, mūsų tautiečiams atsirado galimybė tiesiog iš savo namų pėsčiomis traukti beveik iki Portugalijos sienos. Ar tokių bus, abejotina, tačiau šis kelias (tiksliau net keturi) ves ne tik iš Lietuvos, bet, jungdamas šv. Jokūbo bažnyčias, suks ratu per Lietuvą. Nors šv. Jokūbo kelias Lietuvoje dar neturi jokių tradicijų, tačiau praeitais metais LR Vyriausybė savo nutarimu jau patvirtino jo realizavimo planą.  Bet juk piliakalnių Lietuvoje yra arti 900, o tai daugiau negu visų katalikų bažnyčių ir ne mažiau negu įvairių tikybų maldos namų mūsų šalyje apskritai.

„Piliakalnių kelio“ sukūrimas būtų tik pirmasis toli siekiančios veiklos etapas. Jeigu pradžioje jis gali driektis nuo vieno iki kito piliakalnio, vėliau į jo maršrutus gali patekti vis nauji objektai. Jis turi visas galimybes išsivystyti į „Baltų tradicinės kultūros kelią“ (sąlyginis pavadinimas), apimantį dabartines ir ankstesnes mums žinomas baltų teritorijas Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje, Gudijoje, Karaliaučiaus srityje. Pagrindiniai lankomi objektai „Baltų tradicinės kultūros“ kelyje  turėtų būti ne tik piliakalniai, bet ir alkakalniai, pilkapynai, šventvietės, mitologiniai akmenys, šaltiniai, šventi medžiai ir jų giraitės, vandenys ir kitos tikros arba legendinės vietos. Šiuos objektus papildytų vietos, susijusios su reikšmingų lietuvių tautai žmonių-istorijos, kultūros, meno, literatūros, politikos, veikėjų, karių ir kt. atminimu. Gal būt „Piliakalnių kelias“ taps šio, daugiau objektų apimančio kelio sudėtine dalimi arba visiškai integruosis į jį.

Kokios realios galimybės ir kokios abejonės kyla kalbant apie „Baltų tradicinės kultūros“ ir „Piliakalnių“ kelius? Ar galima laukti nepasitikėjimo iš katalikų bažnyčios ir „šv. Jokūbo kelio“ propaguotojų pusės? Visų pirma reikia įvertinti tai, daugelis piligrimų „šv. Jokūbo keliu“ keliauja ne dėl religinių motyvų. Nors „Baltų tradicinės kultūros“ ir „Piliakalnių“ keliai tikėjimų savitumo prasme yra  alternatyva šiuo metu Lietuvoje populiarinamam šv. Jokūbo keliui, tačiau, kita vertus, jie yra jam tapatūs, nes juos visus vienija dvasingumo akcentas bei idėja keliauti lankant šventas vietas. Skirtumas tik tas, kad „šv. Jokūbo kelio“ objektai yra krikščionybės reiškinys, o „Baltų tradicinės kultūros“ ir „Piliakalnių“ keliai veda prie ikikrikščioniškos, tradicinės baltų materialinės ir dvasinės  kultūros, senojo tikėjimo atminimo. Suprantama, „Baltų tradicinės kultūros“ ir „Piliakalnių“ keliai gaivins lietuvių (baltų) etninę kultūrą, o šv. Jokūbo kelias skiepija globalizavimo ideologiją.  Beje, šio kelio galimybės Lietuvoje yra ribotos, nes jo objektų nėra daug, todėl keliautojai, aplankę krikščioniškąsias vietas, gali, anksčiau ar vėliau, norėti tęsti tokio pobūdžio keliones po senesnio tikėjimo objektus. Ir atvirkščiai.

Lietuva dar neturi patyrimo organizuoti tokias didelio mąsto tinklines, ilgai trunkančias keliones, nėra žinomi visi potencialūs traukos centrai, nesudaryti maršrutai, nėra aiškios maitinimosi, poilsiaviečių bei nakvynių galimybės, tačiau piliakalniai lankomi, jie yra aprašyti, dalis jų ištirti, savivaldybės ir visuomenininkai turi parengę kai kurių piliakalnių lankymo maršrutus ir sukaupę tam tikrą medžiagą medžiagą apie juos.  O Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugija, pasak Nijolės Balčiūnienės, šiuo metu rengia Punsko-Seinų-Suvalkų etninių lietuvių žemių piliakalnių žemėlapį-maršrutą ne tik su jų aprašymais, bet ir su sustojimais nakvynei ir maitinimu. Lietuvos aukštosios ir kitos mokyklos yra patyrusios rengti jaunus žmones dirbti kultūros ir turizmo vadybininkais, šiuo metu į jas, dėl stojančiųjų stygiaus apskritai, neretai nelengva surinkti tinkamą kontingentą, todėl „Baltų tradicinės kultūros“ ir „Piliakalnių“ kelių atsiradimas atvertų naujas galimybes tiek jaunimui, tiek aukštosioms ir kitoms mokykloms. Šiuos kelius kurti ir vystyti gali visuomenė-kraštotyrininkai, žygeiviai, romuviai, sveikos gyvensenos entuziastai. Pagaliau „Baltų tradicinės kultūros“ ir „Piliakalnių“ kelius aktualesniais daro poreikis stiprinti Lietuvos gynybinį pajėgumą, kuris žadina ugdyti dvasinį ir fizinį jaunimo pasirengimą tėvynės gynybai, todėl tikėtina, kad ši iniciatyva sulauks palaikymo ne tik iš visuomenės, bet ir iš valstybės pusės.

Lietuva dar mažai žinoma pasaulyje, jos turizmo objektai apskritai nepatenka į labiausiai lankomų Europos objektų sąrašą, tačiau galimybės sukurti ir išplėtoti „Baltų tradicinės kultūros“ ir „Piliakalnių“ kelius kaip europinį reiškinį išplaukia ne tik iš stabiliai ir greitai augančio turizmo populiarumo Lietuvoje, Europoje ir visame pasaulyje, iš turizmo infrastruktūros ir paslaugų sferų plėtros, iš gyventojų, visų pirma miestiečių, poreikio rasti alternatyvius poilsio ir laisvalaikio praleidimo būdus, iš augančio fizinio judėjimo (dviračiais, slidėmis, pėsčiomis („šiaurietiškas ėjimas“) paplitimo įvairiose gyventojų amžiaus grupėse bei polinkio keliauti šeimomis, pagaliau iš skaitmeninės vaizdo technikos ir socialinių tinklų plėtros, kuri leidžia  iš esmės kiekvienam žmogui fiksuoti jam įdomius, reikšmingus ir gražius vaizdus  bei visa tai perteikti neribotai auditorijai. Apie tokio pobūdžio kelių tinklą Europoje, jungiantį ikikrikščioniškos kultūros ir tikėjimo objektus keliose šalyse, neteko girdėti, todėl Lietuva gali tapti novatore, siūlydama originalų ir patrauklų turizmo produktą užsienio vartotojams.

Palanki „Baltų tradicinės kultūros“ ir „Piliakalnių“ keliams aplinkybė yra ta, kad Lietuva ir visos baltų gyvenamos arba gyventos žemės apima palyginti nedidelį plotą ir yra nesunkiai „apeinamos“ (šv. Jokūbo kelias vien Ispanijoje tęsiasi iki 800 km., nuo Vilniaus iki jo pabaigos tiesia linija apie 4000 km.). Lietuvos reljefas, klimatas, graži gamta, švarus vanduo, optimaliai tankus gyvenviečių tinklas yra patogus pėsčiųjų ir dviračių kelionėms. O svarbiausia tai, kad Lietuva turi išskirtinai gausų piliakalnių tinklą.

Jeigu turistų srautai bus pernelyg dideli ir nevaldomi, galima įžvelgti tam tikrą grėsmę gamtinei aplinkai, piliakalnių ir kitų materialinių objektų fiziniam būviui, tačiau tai dar nėra šios dienos klausimas, be to, prevencinės priemonės kultūros ir istorijos objektų apsaugai visada reikalingos. Ko gero būtų priešingai, „Baltų tradicinės kultūros“ ir „Piliakalnių“ kelių valstybinis įteisinimas paskatintų labiau rūpintis šiandien neretai apleistų piliakalnių ir kitų gamtos objektų apsauga ir atvėrimu keliautojams. Be to, keliavimas pėsčiomis, dviračiais, vandens nemotoriniu transportu, o gal būt slidėmis ir rogėmis žiemą, yra labiausiai draugiškas gamtai.

Dar vienas pastebėjimas pasisakant už „Baltų tradicinės kultūros“ ir „Piliakalnių“ kelius.   Tuštėjantys ir senstantys kaimai bei miesteliai gali tapti šio projekto stipriąja puse-vietos bendruomenės, verslininkai, vietos veiklos grupės juose gali įžvelgti galimybę atgaivinti menkėjantį agrarinį sektorių ir paskatą turizmo vystymui. O svarbiausia tai, kad „Baltų tradicinės kultūros“ ir „Piliakalnių“ kelių sukūrimas gali suteikti impulsą etninės kultūros (tradiciniai amatai, tautodailė, folkloras, tautiniai drabužiai, simbolika ir kt.), mokslo (baltų kultūros tyrinėjimai), verslo (kaimo turizmas, paslaugų sfera, žirgininkystė ir kt.), visuomeninių judėjimų (žygeiviai, karo istorijos klubai, romuviai ir kt.), meno bei muzikos (atitinkamų žanrų plėtra) vystymui. Be to, tuštėjančios kaimo mokyklos gali tapti patogiomis pigios nakvynės vietomis keliautojams ir netgi kiek papildyti kuklų mokyklų biudžetą.

Geriausiai būtų, kad Lietuvos etnografiniai regionai pradėtų „Piliakalnių kelių“ vystymą jau dabar. Iniciatyvą parodė Dzūkijos/Dainavos regioninės etninės kultūros globos taryba, matysime, ar ir toliau dzūkai bus aktyvesni už kitus. Kokie yra Dzūkijos pranašumai kuriant  „Piliakalnių kelią“ ir jį išvystant į „Baltų tradicinės kultūros kelią“ regione? Visų pirma tai, kad Dzūkijos teritorija yra palyginti nedidelė ir „Piliakalnių kelio“ tinklas joje gali būti ypač patogus keliautojui. Dzūkija ribojasi net su dviem užsienio valstybėmis, kuriose yra baltų kultūros objektų (Lenkija, Gudija). Tai leidžia plėtoti šį kelią už Lietuvos sienos ir tikėtis daugiau lankytojų iš kitų šalių, visų pirma iš  Lenkijos. Į Dzūkijos etnografinio regiono ribas patenka išskirtiniai ikikrikščioniškos materialinės kultūros objektai, esantys senosiose Lietuvos sostinėse (Kernavėje, Trakuose, Vilniuje). Tai labai padidina Dzūkijos regiono lankymo patrauklumą. „Sertifikuotų“ šv. Jokūbo kelio objektų (bažnyčių) Dzūkijoje nedaug (septynios), todėl yra gera galimybė greta šio projekto vystyti „Piliakalnių kelio“ maršrutų tinklą, kuris gali apimti kur kas daugiau objektų ir sėkmingai konkuruoti su šv. Jokūbo keliu. Labai daug Dzūkijos piliakalnių yra išsidėstę prie Nemuno, todėl yra didelės galimybės panaudoti keliones vandens transportu.

Ką reikėtų daryti kuriant „Piliakalnių kelią“ ir jį išvystant į „Baltų tradicinės kultūros kelią“?

Pradėti reikėtų nuo svarbiausių objektų identifikavimo ir medžiagos apie jų ryšio su senąja baltų-lietuvių kultūra ir religija kaupimo arba sukauptos peržiūros. Kitas žingsnis-kelionių maršrutų sudarymas, įvertinant nakvynės, poilsio ir maitinimosi galimybes. Palaipsniui prireiks sukurti priimančiųjų tinklą (rasti organizatorius, gidus, užeigų šeimininkus, suvenyrų gamintojus, tradicinių amatų ir tautodailės populiarintojus ir kt.). Reikės išsiaiškinti galimybes apsistoti keliautojams valstybės įstaigose, visų pirma mokyklų bendrabučiuose ir klasėse. Tam būtini ryšiai su vietos savivaldybėmis, vietos veiklos grupėmis, kaimo bendruomenėmis, kaimo turizmo verslininkais, kultūros ir švietimo įstaigomis. Tikslinga sukurti ir palaikyti specialią regiono (vėliau visos Lietuvos) interneto svetainę, sukurti simboliką, žemėlapius ir atmintines keliautojams. Laukia ir bandomieji žygiai (jie gali apimti tik dalį regiono objektų). Suprantama, būtina kuo aktyviau  šią idėją propaguoti žiniasklaidoje ir kitais būdais. O pats pirmasis žingsnis-aktyvių žmonių grupės, kurio viso to imtųsi, sukūrimas, bei veiklos koordinavimas savivaldybių ir regionų lygmenyje.

Šiuo metu savivaldybėse dar tebevyksta nevyriausybinių organizacijų konkursai kultūros tematika, projektus rengia ir kultūros bei švietimo įstaigos. Visų miestų ir rajonų projektų rengėjai gali jų tematiką praturtinti „Piliakalnių kelio“ projektais, o kitąmet juos plėtoti toliau. Norėtųsi tikėti, kad mokyklos ir pedagogai pritars šiai iniciatyvai ir dar šiemet vaikų ir jaunimo voros pasklis po Lietuvą, prisiliesdami prie šimtmečiais ir tūkstantmečiais kurtų bei brangintų materialinių ir dvasinių tautos vertybių.

Artėjantis Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis nėra vien tik valstybės kaip politinės organizacijos jubiliejus. Lietuvos valstybė buvo kuriama, visų pirma, lietuvių tautai ir jos kultūrai išsaugoti. Bet koks žingsnis šia linkme įprasmina šią iškilią datą, kurią minėsime po metų.

Romualdas Povilaitis

 

 

Grįžti į visas naujienas >>