Šių metų lapkričio 3 dieną Kauno „Šilo“ pradinėje mokykloje vykusioje metodinėje – praktinėje konferencijoje „Etninės kultūros ugdymo galimybės šiuolaikinėse edukacinėse aplinkose“ dar kartą prakalbome apie etninės kultūros ugdymo svarbą šiuolaikinėse mokyklose, apie ugdymo galimybes įvairiose edukacinėse aplinkose, apie integraciją, pateikėme gerosios patirties pavyzdžių ir kt. Konferenciją sudarė teorinė ir praktinė dalys. Savo įžvalgas pateikė Vytauto Didžiojo universiteto doc. dr. Laima Anglickienė ir dr. Giedrė Barkauskaitė, A. Stulginskio universiteto doc. dr. Romualdas Povilaitis, LEKUS pirmininkė, Vilniaus Senvagės gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Rūta Čėsnienė, Kauno „Šilo“ pradinės mokyklos ME, neformalaus ugdymo organizatorė Gražina Kepežinskienė.
LEKUS pirmininkė Rūta Čėsnienė akcentavo, kad šiandien vis garsiau kalbame apie tai, kad šiuolaikinės mokyklos esminis aspektas – inkliuzinis ugdymas. „Todėl akivaizdu, kad bendrojo lavinimo mokykloms reikia naujų ugdymo metodų, kurie suteiktų mokiniams daugiau saviraiškos ir kūrybinės laisvės. Turime pakitusią ugdymo struktūrą – ugdymą pakopomis, siekiama į ugdymo procesą integruoti vis naujas programas“ – kalbėjo R. Čėsnienė. „Pokyčiai atneša ir naujus iššūkius, tenkančius mokytojui, siekiančiam į vaiką, jo poreikius ir polinkius orientuoto ugdymo. Kaip likti autentiškam šiandieninių švietimo naujovių ir kontekstų įvairovėje? Kaip dirbti su įvairiomis tikslo grupėmis ir (ar) įvairiuose kontekstuose?“ – klausė pranešėja. R. Čėsnienė pristatė Vilniaus Senvagės gimnazijos patirtį integruojant etninę kultūrą į visą ugdymo procesą, ieškant vis naujų vaiko ugdymo formų, pasitelkiant etninę kultūrą. Sukurta gimnazijos Etninės kultūros integravimo į ugdymo procesą programa įgyvendinama per visus mokslo metus. Programos integravimo kryptys: integruotos pamokos; pamokos netradicinėje aplinkoje: pamokos, kurias veda svečias (iai); pamokos, vykstančios netradicinėse erdvėse; pamokos už gimnazijos ribų; projektinė veikla; tradiciniai renginiai; neformalaus švietimo veikla. Kasmet vykdomas projektas – misterija „Senvagės žiedai“ (vyksta nuo 2004 m.), 2014 -2015 m. m. projektas „Auginu giminės medį“, teatro studija „Senvagė“ stato spektaklius ir etninės kultūros temomis. Veikia etnokultūros kabinetas-muziejus, kurio eksponatus surinko mokiniai ir mokytojai. Muziejuje vyksta netradicinės pamokos, kviečiami svečiai.
Vytauto Didžiojo universiteto docentė dr. Laima Anglickienė savo pranešime „Nesankcionuotas vaikų folkloras: ką pasakoja vaikai, kai negirdi mokytojai ir tėvai“ aptarė šiandienos natūraliai vaikų ir paauglių aplinkoje gyvuojančio folkloro tendencijas. „Vaikų aplinkoje natūraliai gyvuojantis folkloras sudaro opoziciją dabartinių ugdymo įstaigų propaguojamam folklorui“ – kalbėjo lektorė. „Trumpai pasakius, vaikams įdomus juokingas, suaugusiųjų akimis žiūrint, žiaurus, o paaugliams dar ir nešvankus folkloras. Vaikų folkloras šiais laikais įvairialypis, daugiafunkcis, o nemoksliškai pasakius – tikrai įdomus ir smagus. Kai kuris atliekamas tik žodžiu, kita dalis folkloro kūrinių gyvuoja virtualioje erdvėje, vaikai jį siuntinėja vienas kitam elektroniniu būdu, šiuo metu kūriniai internete yra ir vizualizuojami, t. y. papildomi nuotraukomis, piešiniais, vaizdo siužetais“. L. Anglickienė pabrėžė, kad dabartinėje vaikų ir paauglių aplinkoje įsitvirtina toks folkloras, kuris tenkina svarbias dvasines jų reikmes, kokių šiuo metu nepajėgia tenkinti tėvai, mokykla, knygos, televizija, internetas. Nunykus su šiomis reikmėmis susijusiems tradicinio folkloro žanrams, jų vietoje atsiranda nauji šiuolaikiniai žanrai ir pažymėtina, kad pastarieji yra kur kas glaudžiau susiję su atitinkamo amžiaus vaiko psichika nei nunykusieji. Pavyzdžiui, šiurpės ir sakmės / įvairūs gandai vaikams padeda išmokti išgyventi įvairias baimes, tame tarpe pačią didžiausią – mirties baimę. „Komizmo raiškai itin būdinga parodijavimas, absurdiškumas ir nešvankumas. Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, jog vaikų folklore mėgaujamasi tuo, kas nepadoru. Nuogybės, manipuliavimas ekskrementais, seksas – visa tai rodoma nesigėdijant, netgi įžūliai. Nevertėtų šiuo reiškiniu baisėtis, laikyti jį vien folkloro degradavimo žyme. Jis žinomas nuo pačių seniausių laikų, tik archajiškose kultūrose buvo siejama su pasaulio atnaujinimo ritualais. Šiandien jo priežastys kitos. Dabartiniame vaikų folklore atsiveriantis pasaulis tipologiniu požiūriu artimas karnavaliniam. Kaip ir šis, vaikų folkloro pasaulis yra priešpriešinamas oficialiajam, o visa apimančiu principu tampa nusistovėjusių normų laužyma“ – kalbėjo lektorė.

Kauno „Šilo“ pradinės mokyklos neformalaus ugdymo organizatorė ME Gražina Kepežinskienė pristatė mokyklos etnokultūrinio ugdymo gerąją patirtį. Dar kartą buvo pristatyta individuali „Etninės kultūros programa I – IV klasėms“ bei ją papildanti etninės kultūros programa „Gyvenu, Lietuva“, kuri padeda ugdyti mokinių meninius gebėjimus bei saviraišką. „Programose planuojami renginiai – šventės, festivaliai mokykloje, mieste, šalyje, projektinė veikla, parodos, edukacinė veikla, konkursai, viktorinos mokykloje, mieste, šalyje, bendravimo ir bendradarbiavimo su bendruomenėmis veiklos, rengiamos muziejinės ekspozicijos. Programas įgyvendinti padeda meniniai kolektyvai, būreliai, vykdomos praktinės – pažintinės veiklos, švenčiamos šventės“ – kalbėjo pranešėja.
G. Kepežinskienė pabrėžė, kad mokykloje išskirtinis dėmesys skiriamas kalendorinių švenčių šventimui. „Supažindinimas su kalendorinėmis šventėmis plečia vaikų etnokultūros žinias, lavina vaizduotę, atmintį, praturtina kalbą, skatina jų kūrybingumą, iniciatyvą, žadina jausmus. Kalendoriaus, gamtos, žmogaus gyvenimo ritmo suvokimas skatina vaiką ieškoti savo vietos pasaulyje“ – kalbėjo pranešėja. „Tačiau senosios lietuvių kalendorinės šventės neišvengiamai įgauna šiuolaikišką dvasią, naujos idėjos sėkmingai randa vietą šalia senųjų papročių. Šventės atlieka komunikacinę integravimosi funkciją, be jų žmogus pasijustų vienišas, izoliuotas nuo visuomenės. Kalendorinių švenčių metu kiekvienas žmogus tampa jos dalyviu, kiekvienas žmogus išgyvena šventės prasmę. Etninio ugdymo procesas suteikia pagrindus žmogaus vidinei kultūrai. Šis procesas sudėtingas, nes jis pagrįstas asmenine vaiko patirtimi, galimybe prisiliesti prie liaudies meno, tautosakos, mitologijos, perimant savo tautos ir pasaulio dvasinį paveldą“- aiškino G. Kepežinskienė.
Antroje konferencijos dalyje vyko praktiniai užsiėmimai. Kauno Tautinės kultūros centro ME Alvyda Česienė pristatė įvairius tradicinius instrumentus (mušamuosius, cimbolus, ragus, skudučius, ožragį, dūdmaišį, kankles), visus mokė ritmuoti, muzikuoti. Folkloro ansamblio vadovė, MM Birutė Nemčinskienė mokė folklorinio dainavimo, aiškino apie liaudiško dainavimo ypatumus: „Ypač svarbu vaikams perduoti meniškai vertingą dainuojamos tautosakos repertuarą, kantriai aiškinti dainų tekstų prasmes. Kiekvienas vaikas turėtų susidėti lietuviškų lopšinių, žaidinimų, gyvūnijos apdainavimų, formulinių dainų kraitį, kurį užaugęs galėtų perduoti savo vaikams. Tarmė – nauja šiuolaikinių vaikų patirtis. Tai neatsiejamas dainos „prieskonis“ ir skambesio grožio kriterijus”.
Gerąją patirtį pristatė Kauno Dainavos progimnazijos mokytojos metodininkės Aušra Jankienė ir Vita Masaitienė, karpinius pristatė KTKC metodininkė Eglė Vindašienė. Pranešimu “Amatą mokėsi – duonos turėsi” Kauno specialiosios mokyklos pedagogų grupė (Vida Mikalajūnienė, Jonesa Drumstienė, Jūratė Margienė, Kamilė Danė) pristatė senovinius lietuvių liaudies amatus – vilnos vėlimą.
Kauno „Šilo“ pradinės mokyklos bei KTKC VM Rolanda Rita Mikalauskienė keliavo Rėdos ratu pristatydama šventėms skirtus kūrybinius darbus. „Prasidėjus mokslo metams mokykloje vyksta Rudens lygiadienio šventė – Baltų vienybės diena. Šia proga mokiniai kuria iš šieno, gamtinės medžiagos įvairius baltų ženklus. Laukiant Kalėdų kuriamas advento kalendorius. Čia prisimenamos advento ir Kalėdinės dainos, kaip idėja pasirenkamas elnias devyniaragis. Vaikai iš popieriaus ir pagaliukų gamina elnius, kurie traukia rogeles. Rogelės turi savo numerius – tai kiekviena advento diena. Kitais metais mokiniai supažindinami su karpiniais. Kiekviena advento diena – tai langelis, papuoštas karpiniais, kurie simbolizuoja užšąlusį langą. Viduje langelio kiekvienas vaikas užrašo palinkėjimą. Minint Laisvės gynėjų dieną (sausio 13d.), piešiame piešinius. Vėl renkamės liaudies simbolius – Rūpintojėlį ir Mariją skausmingąją. Darbai atliekami pagal lietuvių liaudies grafikos pavyzdžius arba frotažo technika (medžio rievių atspaudai nuo lentos), taip perteikiame medinių skulptūrėlių medžiagiškumą. Skulpūrėles piešiame stogastulpiuose, taigi piešiniuose atsiranda ir liaudies architektūros puošybos elementų. Sulaukę Užgavėnių prisimename tradicijas, pagrindinius veikėjus, kaukes. Piešiame piešinius, gaminame kaukes, naudodami įvairias medžiagas (popierių, šieną, beržo žieves ir t.t.) arba kiekvienas pagamina lėlę – Morę. Ir taip sutinkame kiekvieną kalendorinę šventč“ – pasakojo pedagogė.
Lietuvių tautosaka, apimanti labai skirtingą žanrų, kūrinių formos įvairumą, leidžia pažinti tradicinę gyvenseną ir šiomis dienomis. Vytauto Didžiojo universiteto lektorė dr. Giedrė Barkauskaitė kalbėjo apie lietuvių tradicinius žaidimus netradicinėje aplinkoje, pristatė tokius kūrinius, kurie turi tekstą, leidžia pasiskirstyti vaidmenimis (skaičiuotės), supažindina žaidėjus su tradicinės gyvensenos ypatumais (žaidimų eiga ir jų palydimi tekstai), pateikia kūrybišką užduočių atlikimą (fantų vadavimas) ir kt.
Apie tautosakos naudą ikimokykloniame ugdyme kalbėjo puikios vaikų darželio „Pušynėlis“ pedagogės Laima Jucevičienė ir Sigita Urbonienė. „Man etnokultūra – tai mano tėvų ir senelių patirtis, jų ir mano vertybinė nuostata“ – kalbėjo S. Urbonienė. Tėvų įdiegta meilė tautos kultūrai persidavė dukrai, todėl jau daugelį metų jos parengti ugdytiniai dalyvauja Kauno tautinės kultūros organizuojamuose konkursuose: „Jei prakalbėtų, daug pasakytų…“, „Tramtatulis“, ikimokyklinio ugdymo muzikos mokytojų draugijos organizuotuose konkursuose „Jievaro tiltas“, „ Viru, viru košę“ ir kt. S. Urbonienė užaugino ne vieną šių konkursų laureatą. Laima Jucevičienė įvairiose veiklose naudoja teatrinius elementus sekant ar vaidinant pasakas, smulkiąją tautosaką. Vaidinant pasakas atsiskleidžia vaikų kūrybiškumas, individualumas, saviraiška.
Kauno Palemono gimnazijos pedagogės, MM Milda Vaičiulionienė ir Eugenija Kazlauskienė pristatė savo mokyklos tautiškumo ir pilietiškumo programą „Aš metų rate“, o Kauno „Šilo“ pradinės mokyklos VM Renata Žūtautienė papasakojo apie tautosakos būrelio „Sodžius“ veiklą, incenizuojant sakmes, pasakas, pasakojimus ir kitą tautosaką.
Apibendrinant konferenciją buvo padarytos išvados, kad stipriausia parama ugdymo įstaigai, besistengiančiai išugdyti dorą žmogų, yra etninės kultūros išsaugojimas. Kuo didesnis skirtumas tarp pasaulio kultūrų, tuo vaisingesnė jų sąveika, tuo turtingesnis tampa kiekvieno žmogaus dvasinis ir materialinis pasaulis. Vaikai, neišmokę gerbti praeities, nemokės branginti nei dabarties, nei ateities. Liaudies kūryba, kaip viena iš svarbiausių ugdymo priemonių, veikia vaiko savimonę, supažindina su tautos kultūros ištakomis, tautos tradicijomis, papročiais, gyvenimo būdu. Įvairiapusė veikla skatina vaikų saviraišką, kūrybinius gebėjimus, moko gerbti ir puoselėti tautos kultūrą.
Kauno „Šilo“ pradinės mokyklos
neformalaus ugdymo organizatorė Gražina Kepežinskienė