Dalinamės „Švietimų naujienų“ korespondentės Aušros Židžiūnienės ruoštą interviu su LEKUS pirmininke Rūta Čėsniene.

Etninė kultūra – tai, galima sakyti, visa, kas mus supa. Bet pasaulis nestovi vietoje ir pamažėle vis mažiau reikšmės teikiama gimtajai žemei, mažiau įprasminama tėvynė, tradicijos, papročiai, kinta vertybinis pamatas… Mes be vargo mainome gyvenamąsias vietas, tradicinį Kūčių vakarą iškeičiame į slidinėjimą kalnuose arba pasivaikščiojimą šiltųjų kraštų paplūdimiais… Tėvai neatranda laiko ir noro savo vaikams perteikti tai, kas nuo seno saugota, tausota, būdavo perduodama iš kartos į kartą. O kur dar emigracija – vienas skaudžiausių etninės kultūros praradimo šaltinių. Būtent dėl etninės kultūros išsaugojimo ne tik šeimose, bet ir ugdymo institucijose susikūrė Lietuvos etninės kultūros ugdytojų sąjunga. Ji susitelkė tam, kad etninė kultūra taptų itin svarbia, neatsiejama ugdymo proceso dalimi šalies mokyklose, kad būtų išsaugota visuomenės narių pilietinė branda, tautinė tapatybė, orumas. Kaip jiems sekasi visa tai įgyvendinti, kokiomis veiklomis užsiima, kalbamės su sąjungos pirmininke Rūta ČĖSNIENE.

Kaip ir kokiu tikslu susikūrė Lietuvos etninės kultūros ugdytojų sąjunga?

Lietuvos etninės kultūros ugdytojų sąjunga susikūrė 2014 m. birželio mėnesį per Lietuvos etninės kultūros draugijos suvažiavimą. Suprasdami, kad etninės kultūros ugdytojai neturi asociacijos, vienijančios narius pagal interesus, puoselėjamas vertybes, nusprendėme įkurti tokią organizaciją, kuri, bendrai veikdama, siektų etninės kultūros ugdymo plėtros ir tobulinimo, tautinės savimonės puoselėjimo, skleidžiant etninės kultūros suvokimą, tradicines dorovines ir moralines vertybes.

Kiek narių asociacija šiuo metu vienija? Kokią pagalbą jiems teikia?

Lietuvos etninės kultūros ugdytojų sąjunga (LEKUS) – nepolitinė, savanoriška, visuomeninė pelno nesiekianti organizacija, šiuo metu vienijanti 140 narių. LEKUS veikia visoje Lietuvos teritorijoje ir telkia šalies etninės kultūros ugdytojus, siekdama puoselėti visuomenės tautinę tapatybę, savivertę ir savigarbą, analizuoja Lietuvos ir kitų šalių etnokultūrinio ugdymo gerąją patirtį, palaiko ryšius su Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir kultūros įstaigomis, bendradarbiauja su pedagogų organizacijomis Lietuvoje ir užsienyje, skatina etninės kultūros pedagogų, mokslininkų ir kultūros darbuotojų bendradarbiavimą, vykdo įvairią projektinę veiklą ir kt.

Kuriame šalies krašte etninė kultūra gajausia? Kaip manote, kodėl?

Daugiausiai narių turime Vilniuje, Kaune, iš rajonų aktyviausi etninės kultūros puoselėtojai yra Alytus ir Klaipėda. Labiausiai tradicine kultūra domisi ikimokyklinių įstaigų ir pradinių klasių ugdytojai.

Matėme, kad esate itin aktyvūs, dalyvaujate įvairiuose projektuose – pasidalykite, kokiuose ir ką Jums tai duoda?

Dalyvaujame projektuose, susijusiuose su mokinių pilietinių iniciatyvų skatinimu, gamtosauga, bendradarbiaujame su kitomis asociacijomis, lietuvių bendruomenėmis užsienyje.
2014 m. pastatėme mokinių dokumentinį spektaklį iš pačių surinktos kraštotyrinės medžiagos „Cykioj dūšioj dzidelė širdzis“. 2015 m. įgyvendintas projektas „Kelionė po Lietuvą“, kurio tikslas – skatinti jaunimą būti atsakingiems už savo aplinką, domėtis gimtojo krašto geografija ir istorija, dar 2015 m. organizuotos tradicinės lietuviškos šventės Punske ir Seinuose „Lietuvių etnokultūra ir tautodailė Lenkijoje“.
2016 m. vykdytas projektas „Nevyriausybinių organizacijų sektoriaus stiprinimo projektų finansavimas 2016 m.“, skirtas instituciniams gebėjimams stiprinti, veikloms viešinti ir plėtrai užtikrinti. Per šį projektą sukurta interneto svetainė www.lekus.lt. 2017 m. – vaizduojamojo meno projektas „Mano piliakalnis“ ir projektas „Kelionė po Lietuvą“, kuriuo skatinamos pilietinės iniciatyvos: projektas skirtas išnykusiems Lietuvos vietovardžiams įpaminklinti. 2018 m. – „Lietuvių etninės kultūros atspindžiai fotografijoje“, kraštotyrinė mokinių veikla.
Projektai padeda puoselėti mūsų tradicijas, įtraukia mokinius į etnines veiklas, skatina domėtis gimtojo krašto istorija, saugoti gamtą. Mokiniai pamato ir supranta, kad etninė kultūra gyvuoja šiandien, kad ji nėra tik muziejus. Per projektinę veiklą ugdome pilietiškus, suvokiančius savo etninę tapatybę mokinius.

Skaitykite daugiau: http://www.svietimonaujienos.lt/etnine-kultura-ne-tik-mociuciu-pasakos/