Grįžti į visas naujienas >>

Kreipimasis į Lietuvos akademinę bendruomenę

2017-06-15

Š. m. gegužės 18 d. įvykęs susitikimas su Vyriausybės atstovais dėl Švietimo šakos kolektyvinės sutarties nebuvo konstruktyvus ir nedavė rezultatų. Vyriausybė, argumentuodama lėšų stoka, iš principo atsisako didinti AM srities finansavimą. Atlyginimus aukštųjų mokyklų darbuotojams pasiūlyta didinti paprasčiausiu būdu – iš ,,vidinių rezervų“- atleidžiant trečdalį darbuotojų.
Pasinaudojant netrukus turėsiančiu įsigalioti nauju Darbo kodeksu, toks ,,optimizavimas“ nei valstybei nei aukštosioms mokykloms beveik nieko nekainuos, nes atleidžiami darbuotojai taps ,,atliekamais žmonėmis“ ir, gavę tik vieno mėnesio dydžio kompensacijas, tiesiogine šio žodžio prasme bus išmetami į gatvę.
Tęsdama neoliberalią ekonominę ir socialinę politiką, Lietuvos valdžia net nekelia klausimo dėl akivaizdžiai būtino didesnio aukštojo mokslo finansavimo ir neprisiima jokios atsakomybės už vykdomos šios ,,reformos“ padarinius bei aukštųjų mokyklų darbuotojų – savo šalies piliečių – padėtį ir likimą. Pagrindiniu reformos tikslu skelbiama studijų kokybė, tačiau ji negerės, jei akademiniam personalui nebus užtikrintas gerai apmokamas stabilus darbas. Gal po gražiais žodžiais apie aukštojo mokslo reformos naudą visuomenei slypi visai kiti tikslai – nauda tam tikroms interesų grupėms ir konkretiems akademinio elito atstovams.
Šiandien Lietuvos akademinė bendruomenė turi tik dvi galimybes. Pirmoji – klusniai susitaikyti su ,,reformatorių“ planais toliau būti akademiniais baudžiauninkais, tai yra pačiai aukštajai mokyklai ,,optimizuotis“, vykdant ,,reformą“ pagal valdžios primetamas ,,kovos dėl būvio“ taisykles. Antroji – pirmą kartą nuo Nepriklausomybės atkūrimo laikų parodyti kolektyvinę pilietinę valią ir susitelkus mitingais, eitynėmis, visuotiniu streiku ir kitomis demokratinėmis bei teisinėmis formomis pasipriešinti nieko gero aukštajam mokslui nežadančiai bei nehumaniškai „reformai“.
Kviečiame aukštųjų mokyklų darbuotojus ruoštis mitingui ir kitoms protesto akcijoms, kurių metu bus keliamas šis pagrindinis reikalavimas Lietuvos valdžiai:
Lietuvos aukštojo mokslo reforma neturi būti nei dar vienas aukštųjų mokyklų išteklių ir turto perskirstymas tarp akademinių ir verslo klanų, nei neapgalvotas eksperimentas su Lietuvos mokslu ir jo darbuotojais. Ji turi būti vykdoma demokratiškai, skaidriai, sąžiningai, laikantis teisės aktų, tarnauti visos šalies ir akademinės bendruomenės interesams. Akademinė bendruomenė turi teisę būti svarbiu šios reformos subjektu ir yra pajėgi joje dalyvauti.
Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimo taryba skelbia mitingą-eitynes birželio 15 Vilniuje, Gedimino prospektu iki Kudirkos a. – LR Vyriausybės rūmų. Tikimės, kad Lietuvos akademinė bendruomenė supranta susidariusią padėtį ir aktyviai dalyvaus gindama savo teises, šalies mokslo likimą ir savo valstybės interesus.

LAMPSS tarybos vardu Lietuvos mokslininkų sąjungos tarybos vardu
Pirmininkė doc. dr. A. Lapinskienė Pirmininkas prof. dr. Jonas Jasaitis

DALYVAUKIME PROTESTO AKCIJOJE –
MITINGE-EITYNĖSE
prieš vykdomą aukštojo mokslo skurdinimą, pseudo liberalią socialinę politiką,
antidemokratišką aukštojo mokslo reformą

Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimo taryba ir Lietuvos mokslininkų sąjungos taryba skelbia protesto akciją – mitingą-eitynes Vilniuje. Akcijai rengti gautas Vilniaus miesto savivaldybės leidimas. Pradžia – š. m. birželio 15 d. 11 val. prie LR Seimo. VISI žygiuosime Gedimino prospektu nuo LR Seimo iki LR Vyriausybės (Kudirkos a.). Mitingo metu kreipsimės į LR Seimą ir Vyriausybę. Akcijos pabaiga – 14 val.
Vyriausybė, paskelbusi švietimą valstybės politikos prioritetu, pirmųjų veiksmų ėmėsi aukštojo mokslo srityje. Premjero 2017 m. kovo 6 d. potvarkiu sudaryta valstybinių aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimo darbo grupė š. m. balandžio 28 d. pateikė Vyriausybei siūlymus dėl universitetų jungimo ir stambinimo. Minėtoje grupėje nėra nė vieno žmogaus iš akademinės srities, meno ar kultūros pasaulio. Nėra asmenų, turinčių tokiam darbui reikalingos akademinės patirties, valstybiniu mąstymu grįsto požiūrio ir gebančių atsispirti suinteresuotųjų grupių spaudimui. Darbo grupės sudarymo principai ir veiklos rezultatai rodo, kad net nebuvo svarstoma Universiteto misija tautai ir Lietuvos valstybei. Projekte LR Vyriausybė numato aukštojo mokslo suprekinimą, mechaniškai bei prievarta sujungtų ir šitaip sustambintų universitetų vertimą „akademinio verslo“ įmonėmis. Kartu beatodairiškai remiamas ydingas neoliberalizmo ideologija grindžiamas ,,laisvosios rinkos“ principas.
Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimas net keturis kartus (ir viešai, ir raštu) kreipėsi į valdžią, siūlydamasis dalyvauti pertvarkos darbo grupėse, deja, buvome ignoruojami, netgi nepageidaujami. Valdžia ciniškai visais įmanomais būdais vilkina aukštojo mokslo šakos kolektyvinės sutarties pasirašymą. Šia sutartimi profesinės sąjungos siekia išsaugoti ilgesnes dėstytojų atostogas, mokslininko rentos institutą, užtikrinti atlyginimų didinimą. Tokiu savo požiūriu valdžia arogantiškai ignoruoja profesinių sąjungų misiją – ginti darbuotojų interesus ir jiems atstovauti. Beje, ši profesinių sąjungų misija yra įtvirtinta LR Konstitucijoje.
Lietuvos mokslininkų sąjunga š. m. kovo 20 d. Seime įvykusioje konferencijoje priimtoje rezoliucijoje pateikė akademinės bendruomenės požiūrį į universitetinio ugdymo tobulinimą, tačiau ir šie pageidavimai nebuvo išgirsti.
Tęsdama pseudo liberalią ekonominę, socialinę ir mokslo politiką, LR Vyriausybė net nekelia klausimo dėl akivaizdžiai būtino didesnio aukštojo mokslo finansavimo. Universitetams ciniškai siūloma didinti atlyginimus, atleidžiant kas trečią arba dar daugiau aukštųjų mokyklų darbuotojų. Be jokių perspektyvų panaudoti savo jėgas bei kvalifikaciją ir be socialinių garantijų, kurias panaikins naujasis Darbo kodeksas! Valdžia neprisiima jokios atsakomybės už skubotai ir neapdairiai vykdomos rizikingos ,,reformos“ padarinius ir už aukštųjų mokyklų darbuotojų – savo šalies piliečių – padėtį ir likimą.
Pagrindiniu reformos tikslu deklaruojama studijų kokybė. Deja, toji utopinė „kokybė“ tikrai negerės, jei akademiniam personalui bus mokami 4–10 kartų mažesni atlyginimai negu ES, o reikalaujama tokios pat aukštos kokybės. Gali būti, kad po gražiais pažadais apie būsimą proveržį ir pribloškiančią aukštojo mokslo reformos naudą visuomenei slypi visai kiti tikslai siauroms egoistinėms interesų grupėms ir konkretiems akademinio elito atstovams.
Paradoksalu, bet kaip ir ankstesnės kadencijos vyriausybės, dabartinė taip pat „geriau žino“, ko, kaip ir kada reikia aukštajam mokslui. Universitetai, turėdami LR Konstitucijos garantuotą autonomiją, turi teisę ir pareigą patys spręsti dėl jungimosi ar reorganizacijos, o Seimas, būdamas valstybinių universitetų steigėjas, privalo svarstyti mūsų siūlymus ir priimti apgalvotus sprendimus.
Akademinė bendruomenė yra solidi, atsakinga, tačiau labai kantri socialinė grupė. Šį kartą ji tikrai parodys sutelktą kolektyvinę pilietinę valią. Pasipriešinkime nieko gera aukštajam mokslui ir Lietuvos valstybei nežadančiai, socialiai neatsakingai ir nedemokratiškai „pseudo reformai“ masiniais mitingais, eitynėmis ir kitomis teisinėmis formomis.
Mes už demokratišką aukštojo mokslo reformą. Mes prieš „buldozerinę“ reformą. Akademinė bendruomenė turi teisę būti ir yra svarbus šios reformos subjektas, ji pajėgi ir turi joje dalyvauti. Būkime kūrybingi, pasiruoškime šmaikščių ir prasmingų plakatų, skanduočių, šūkių ir dainų. Mūsų reikalavimai bus viešai paskelbti BNS.
Visus palaikančiuosius prašome registruotis dėl dalyvavimo protesto akcijoje savo institucijų profesinių sąjungų komitetuose arba Lietuvos mokslininkų sąjungos skyriuose. Apie ketinimą dalyvauti akcijoje galima pranešti šiais elektroninio pašto adresais: info@lampss.lt; mokslolietuva@gmail.com. Tikimės, kad Lietuvos akademinė bendruomenė supranta susidariusią padėtį ir aktyviai dalyvaus, gindama savo teises, šalies mokslo likimą ir savo valstybės interesus.

LAMPSS tarybos vardu Lietuvos mokslininkų sąjungos tarybos vardu
pirmininkė doc. dr. Asta Lapinskienė pirmininkas prof. dr. Jonas Jasaitis

2017 m. birželio 2 d.
——————————————-

Projektas
Mitingo organizatorių ir dalyvių prašymas
įstatymų leidžiamajai valdžiai
2017 birželio 15 d.

Vykdoma aukštojo mokslo reforma turi būti demokratiška, skaidri ir sąžininga, atsakinga, atitinkanti įstatymus, grindžiama nacionaliniais Lietuvos valstybės ir tautos interesais. Mes už tokią reformą.
Mes prieš vykdomą aukštojo mokslo skurdinimą, neoliberalią socialinę politiką, antidemokratišką aukštojo mokslo reformą.

Todėl reikalaujame:

1. Kad priimant LR Seime sprendimus dėl šalies universitetų tinklo optimizavimo ir jungimo būtų griežtai laikomasi LR Konstitucijos ir LR teisėkūros pagrindų įstatymo. LR Konstitucija garantuoja šalies aukštosioms mokykloms autonomiją ir savivaldą. Ši Konstitucijos norma imperatyviai reiškia, kad autonomiją turinčio subjekto – universiteto – egzistenciniai klausimai (pvz., likvidavimas, jungimas, reorganizavimas etc.) negali būti įstatymų leidėjo sprendžiami vienašališkai, ignoruojant akademines bendruomenes ir atstovaujamuosius universitetų valdymo organus – Senatą ir Universiteto tarybą. Savo ruožtu LR teisėkūros pagrindų įstatymas įpareigoja įstatymų leidėją:
a) visapusiškai įvertinti svarstomo teisės akto pasekmes ir galimą riziką;
b) išklausyti įvairias interesų grupes;
c) svarstyti ir derinti įvairius, taip pat ir alternatyvius, teisės akto bei jo straipsnių projektus;
d) skirti pakankamai laiko įstatymo projektų viešam svarstymui visuomenėje.
2. Seimas šiuo metu nagrinėja mokslo ir studijų įstatymo Nr. XI-242 pakeitimo įstatymo straipsnius 26, 27, 28, 29, susijusius su valdymu, ir pagaliau imasi įgyvendinti LR Konstitucinio Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimą (byla Nr. 13/2010-140/2010). Nuoširdžiai sveikiname ir palaikome Parlamento ketinimus atstatyti Konstitucijos galiojimą šalies aukštojo mokslo sektoriuje (tegul ir labai pavėluotai).
3. Pritariame ir palaikome LR Seimo ketinimus atstatyti viešąjį demokratinį valdymą valstybiniuose universitetuose, kurių steigėjas yra LR Seimas. LR akademinės etikos ir procedūrų kontrolierius yra nustatęs daugybinius teisės aktų pažeidimus, padarytus formuojant valstybinių universitetų valdymo organus. Turima galvoje tarybų, senatų ir rektorių rinkimai. Privalu patobulinti minėtą įstatymą ir nutraukti ydingą praktiką, kai LR AEPK nutarimai yra piktybiškai ignoruojami be jokių pasekmių pažeidimus padariusiems fiziniams ir juridiniams asmenims.
4. Prašome pareikalauti LR Vyriausybės, kad ji vykdytų LR Seimo patvirtintas 16-osios ir 17-osios Vyriausybių programas. Minėtuose vykdomajai valdžiai privalomuose teisės aktuose buvo (arba yra) numatyta, suplanuota daug politiškai ir valstybiškai išmintingų, savalaikių priemonių: regioninė politika, socialinė ir ekonominė atsakomybė, bendradarbiavimas su profesinėmis sąjungomis, taip pat švietimo, mokslo studijų pertvarka. Deja, tos priemonės vykdomos silpnai, kai kurios nevykdomos visai, maža to, kartais veikiama netgi priešingai, nei numatyta Vyriausybės programoje. LR Seimui kyla prievolė išreikalauti iš visų vykdomosios valdžios grandžių, kad Parlamente patvirtinta Vyriausybės programa būtų privalomai vykdoma.

LAMPSS tarybos vardu Lietuvos mokslininkų sąjungos tarybos vardu
pirmininkė doc.dr. A. Lapinskienė pirmininkas prof. dr. Jonas Jasaitis
————————————————

Projektas

Mitingo organizatorių ir dalyvių-akademinių bendruomenių
reikalavimai vykdomajai valdžiai
2017 birželio 15 d.

Tęsdama neoliberalią ekonominę, socialinę ir mokslo politiką, LR Vyriausybė net nekelia klausimo dėl akivaizdžiai būtino didesnio aukštojo mokslo finansavimo. Universitetams ciniškai siūloma didinti atlyginimus atleidžiant kas trečią arba daugiau aukštųjų mokyklų darbuotojų. Valdžia neprisiima jokios atsakomybės už skubotai ir neapdairiai vykdomos rizikingos „reformos“ padarinius ir už aukštųjų mokyklų darbuotojų – savo šalies piliečių – padėtį ir likimą.

Todėl reikalaujame:

1.
1. Vykdyti 16-osios ir 17-osios LR Vyriausybių programas ir programines nuostatas švietimo, mokslo ir studijų srityje. 16-osios Vyriausybės programa mokslo ir studijų srityje buvo savalaikė ir politiškai išmintinga. Deja, praktiškai nė viena nuostata nebuvo įgyvendinta, o kai kas netgi buvo padaryta priešingai tam, kas buvo numatyta programoje. Pažymėtina, kad LR Vyriausybės programa yra LR Seimo patvirtintas teisės aktas, privalomai galiojantis visai Vyriausybei ir visiems jos struktūriniams padaliniams – ministerijoms. Vyriausybė yra juridinis asmuo, kurio veikla yra tęstinė. Neįvykdytus vienos Vyriausybės programos punktus privalo tęsti ir vykdyti naujos sudėties Vyriausybė. Pastaraisiais metais akivaizdžiai susidūrėme su faktu, kad LR Vyriausybės padaliniai – Švietimo ir mokslo ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Finansų ministerija – piktybiškai nevykdė LR Vyriausybės mokslo ir studijų programos, kurioje, be kita ko, buvo numatytas atlyginimų didinimas. Reikalaujame vykdyti 16-osios ir 17-osios LR Vyriausybių programas. Aukštieji valdininkai, sabotuojantys LR Vyriausybės programos vykdymą, privalo būti patraukti drausminėn atsakomybėn ir nušalinti.
2. Nevilkinti švietimo ir mokslo šakos kolektyvinės sutarties pasirašymo – ne tik deklaratyviai, bet ir realiai parodyti, kad LR Vyriausybės programa yra ne vien popierius. Mūsų šakos darbdavys yra Vyriausybė. Kas jai kliudo pasirašyti švietimo ir mokslo šakos sutartį su garantuotu atlyginimų didinimu šios srities darbuotojams, tuo labiau kad ši sutartis buvo parengta prieš metus? Siūlome gerbti save – demokratinę valdžią ir profesines sąjungas, kurių visuomeniškai vertinga misija yra įtvirtinta LR Konstitucijoje; vykdyti 16-osios ir 17-osios LR Vyriausybių programas, kuriose įtvirtintas įsipareigojimas bendradarbiauti su profesinėmis sąjungomis.
3. Nešvaistyti valstybinių investicijų, kurios buvo skirtos specialistams su mokslo laipsniais parengti. Dėl reformos dalis šių specialistų iškris iš universitetinio aukštojo mokslo sistemos. Parengti asmenų, turinčių mokslo laipsnį, bet dėl reformos iškrisiančių iš aukštojo mokslo sistemos, kokybiško užimtumo programą. Taip pat inicijuoti įstatymų pakeitimus, kad tokie asmenys būtų sklandžiai nukreipti: a) į kitus švietimo sektorius – kolegijų, profesinio rengimo, bendrojo ugdymo, suaugusiųjų švietimo ir neformaliojo ugdymo; b) į valstybės tarnybą, NVO ir kt. Parengti kitų darbuotojų, kurie neturi mokslo laipsnio, bet taip pat bus atleidžiami iš universitetų ir kitų mokslo įstaigų, kokybiško užimtumo programą.
4. Vertinti Vyriausybės parengtą Aukštojo mokslo pertvarkos projektą pagal ilgalaikį socialinį ir ekonominį poveikį visai švietimo sistemai ir valstybės raidai. Įrodžius nepageidautinas pasekmes valstybei ir švietimo sektoriui, reikalaujame asmeninės atsakomybės už numatytos pertvarkos rezultatus.
5. Vykdyti LR Vyriausybės programoje patvirtintą regioninę politiką, mažinti ekonominę, socialinę ir kultūrinę atskirtį tarp didžiųjų miestų ir atokesnių valstybės regionų.

LAMPSS tarybos vardu Lietuvos mokslininkų sąjungos tarybos vardu
pirmininkė doc. dr. Asta Lapinskienė pirmininkas prof. dr. Jonas Jasaitis

Laiškas „Mokslo Lietuvai“

Kodėl žlugdomos humanitarinių ir ugdymo mokslų studijos?
Ar tokia „reforma“ jau prasidėjo?

Doc. dr. Dalia Urbanavičienė

Švietimo ir mokslo viceministro dr. Giedriaus Viliūno raštas, (kurį tik dabar pavyko gauti, nulėmė tai, kad nutraukiamas priėmimas į kai kurias, iki tol mažesnį studentų skaičių (6-8) turėjusias humanitarines ir ugdymo mokslų magistratūros studijų programas, nes šiemet iškelta sąlyga, kad programoje turi būti ne mažiau kaip 12 studentų.
Keisčiausia, kad priimant šį sprendimą, nebuvo atlikti tyrimai ir įrodyta, jog neva reikia parengti daugiau šokio ar teatro pedagogų, literatūrologų ar menotyrininkų. Net daugiau negu pagal technologijų, informatikos, fizinių ir kitų mokslų programas – joms pakanka tik 8 studentų). Nors ir teigiama, kad priimant sprendimą buvo atsižvelgta į mokslo ir studijų institucijų 2012-2014 mokslo metų veiklos rezultatus ir bakalaurų skaičių, tačiau neaišku, kodėl tie rodikliai paskatino didinti studentų skaičių būtent humanitarinių ir ugdymo mokslų srityje. Padidinus studentų skaičių pagal programas iki 12, net jei pavyktų surinkti 11, toks priėmimas būtų atšauktas.
Be to, universitetams paliktas tas pats finansuojamų vietų skaičius, kurį anksčiau pasidalindavo visos programos. Todėl šiemet dėl padidinto studentų skaičiaus programai tenka kai kurias programas, kurios turi mažiau galimybių surinkti reikalaujamą skaičių, „paaukoti“ vardan kitų programų, kurios turi didesnes galimybes tą skaičių surinkti. Dėl to, pavyzdžiui, Lietuvos edukologijos universitete šiemet nebebus priėmimo į šokio edukologijos magistratūrą, kurioje kasmet studijuodavo 6-8. Todėl šiemet baigusieji bakalauro studijas ir planavusieji toliau studijuoti magistratūroje, nebeturės kur stoti, nes tos specialybės priėmimo nebelieka visoje Lietuvoje.
Taip žlugdomos specialybės, jas norintys studijuoti studentai priversti ieškoti galimybių studijuoti užsienyje. Gal dar galima šią situaciją pristabdyti? Juk tai tik viceministro raštas, net ne ministrės įsakymas? Autorė yra etnologė, „Mokslo Lietuvos“ redakcinės kolegijos narė

REDAKCIJOS INFORMACIJA: Autorė paminėjo universitetams skirtą Švietimo ir mokslo ministerijos 2017 m. gegužės 18 d. raštą SR 2279 „Dėl studentų priėmimo į antrosios pakopos ir doktorantūros studijas 2017 metais“.
Šio rašto turinys nusakytas taip: „Dėl preliminaraus valstybės finansuojamų antrosios pakopos studijų vietų, į kurias 2017 metais priimami studentai, skaičiaus, studijų stipendijų skaičiaus ir skiriamo valstybės finansavimo pagal studijų krypčių grupės sąrašo“.
Rašte skelbiama: „Ministerija, įvertinusi jau gautus pasiūlymus, numato, kad priimtųjų į antrosios pakopos studijas minimalus studijų programos studijų vietų (valstybės finansuojamų ir valstybės nefinansuojamų) skaičius bus:
<...> 2. matematikos, informatikos, fizinių, gyvybės, sveikatos, veterinarijos, žemės ūkio, inžinerijos, technologijos mokslų ir sporto studijų krypčių grupių studijų programose – 8;
<...> 3. humanitarinių, socialinių ugdymo mokslų, teisės, verslo ir viešosios vadybos studijų krypčių grupių studijų programose (išskyrus teologijos (studijų krypties kodas – N11), religijos (studijų krypties kodas – N13) studijų krypčių studijų programas – 12.“
Lietuvos mokslininkų sąjungos tarybos atstovai, ne kartą dalyvavę pasitarimuose su viceministru ir diskutavę apie universitetinio ugdymo pertvarkos kryptis, su tokiu dokumentu, kardinaliai keičiančiu studentų priėmimo ir studijų finansavimo sąlygas, nebuvo supažindinti. Apsilankius keliuose universitetuose paaiškėjo, kad jų bendruomenės apie tai nieko nežinojo.
Toks raštas nebuvo atsiųstas ir Lietuvos mokslininkų laikraščiui „Mokslo Lietuva“, leidžiamam nuo Atgimimo laikmečio (1989 m.) per visą 1990 m. kovo 11 d. atkurtos valstybės laikotarpį.
————————————-

Aukštasis mokslas: ką tikrai reikia reformuoti?

Prof. dr. Algis Krupavičius

Pirmoji dalis: studijų programų perteklius

Pirmas ir bene svarbiausias aukštojo mokslo reformų taikinys turėtų būti studijų programos. Jos yra Lietuvos universitetų Achilo kulnas, nes visų pirma jų per daug. Atviros informavimo, konsultavimo ir orientavimo sistemos (AIKOS) duomenimis Lietuvoje 2017 m. pradžioje buvo registruota daugiau nei 1460 studijų programų. Nuo 2010 m., kai pilnai pradėjo veikti studijų krepšelių sistema ir studijų programų „laisva rinka“, jų skaičius išaugo beveik 30 proc., kai 2010 m. jų būta per 1030, o vien 2011- 2012 m. naujų programų akredituota per 350.
Tarp studijų programų – apie 860 – yra pirmosios pakopos ir apie 560 – antrosios pakopos. Tad programų pasiūla yra itin didelė. 2016 m. daugiausiai bakalauro programų siūlė socialiniai mokslai – beveik 40 proc., kai 23 proc. atiteko technologijos mokslams, 14 proc. – biomedicinos sričiai, atitinkamai 9, 8 ir 7 proc. – menams, humanitariniams ir fiziniams mokslams. Vienas rodiklis gal čia kiek paguodžia, kad vidutinis stojančiųjų skaičius siekė beveik 30,5 studento atskiroje programoje. Mažiausiai įstojusių buvo į menų programas – apie 14,5 studento vidutiniškai, nes jos pagal savo studijų turinį ir logiką turi mažiausias studentų grupes. Lyderiais buvo medicina su 43 studentais ir fiziniai mokslai su 40, o pastaraisiais metais itin kritikuojami socialiniai mokslai turėjo vidutiniškai beveik 30 įstojusiųjų atskiroje programoje. Visgi šiais skaičiais džiaugtis nėra rimto pagrindo, nes vidutiniai studentų skaičiai atskirose programose nėra dideli, nors ir ne katastrofiškai maži.
Tačiau viskas yra pažįstama palyginant. Kalbant apie studijų programas, daug informacijos galima surasti atskirų universitetų lygmeniu, bet nacionalinė kitų šalių studijų programų statistika yra gana sunkiai prieinama net šiais globalaus kaimo laikais. Tačiau ieškant yra surandama. Jei Suomijoje galima rinktis tarp maždaug 380 bakalauro programų (jų vis viena yra mažiau nei per pusę palyginus su Lietuva), tai Belgijos universitetai siūlo 174, Estijos – 123, o Švedijos – vos 108 bakalauro programas. Tiesa, didesnėse pagal gyventojų skaičių šalyse pirmos pakopos programų yra daugiau. Jų skaičius šiek tiek priklauso ir nuo šalies aukštojo mokslo sistemos ypatumų, pavyzdžiui, net nuo jose taikomų studijų klasifikacijos sistemų. Visgi nacionaliniu mastu studijų programų skaičiumi kartais, o ne procentais iki 100, esame aplenkę ne vieną Europos šalį.
Universitetų lygmenyje lietuviškos tendencijos taip pat nėra geros. Studijų programų infliacija čia yra akivaizdi. Ypatingai bakalauro studijose. Apie jas toliau ir kalbėsime. Pavyzdžiui, Olandijos Delftų technologijos universitete tesiūloma 16 bakalauro programų. QS reitinge itin aukštoje 14 vietoje esančiame specializuotame technikos universitete Ecole Polytechnique Fédérale de Lausanne (EPFL) siūloma 13 bakalauro studijų programų. Prestižiniame technikos krypties Prancūzijos École Polytechnique yra vos viena bakalauro programa, o Pierre ir Marie Curie universitete irgi tėra tik 9 fizinių ir technologijos mokslų bakalauro programos. Tuo pat metu dviejuose technologinės krypties Lietuvos universitetuose – Kauno technologijos (KTU) siūlomos 36 nehumanitarinių ir socialinių mokslų, o iš viso 47 bakalauro programos, ir Vilniaus Gedimino technikos (VGTU) atitinkamai 35, o iš viso 44 pirmos pakopos programos.
Jei pažvelgtume į du klasikinius Lietuvos universitetus, tai Vilniaus universitetas bendrai yra rekordininkas su 82 bakalauro programomis, bet Vytauto Didžiojo universitetas jų turi taip pat 51. Regioninis Šiaulių universitetas, neseniai siūlęs 42 bakalauro programas, 2017 m. jų skaičių sumažino iki 29. Tuo tarpu kitame regioniniame – Klaipėdos universitete tebelieka net 56 pirmos pakopos programos. Bent taip šiuo metu skelbia šis universitetas.
Dar trumpai keli lietuviškam studijų programų paveikslui nepalankūs palyginimai. Antai pagal studentų skaičių dideliame Oslo universitete vykdomos 59, bet vidutinio dydžio Bergeno universitete – 64, o Stavangerio universitete – 27 bakalauro programos, nors šis universitetas irgi nėra mažas Lietuvos masteliais, nes turi per 10 tūkst. studentų.
Ir dar keli skaičiai apie klasikinius skirtingų Europos šalių universitetus, nes juose bakalauro programų skaičiai paprastai yra didesni nei specializuotuose. Štai Tartu universitete yra 56 bakalauro programos, Helsinkio universitete – 41, Amsterdamo, kuris ir didelis, ir itin konkurencingas – 68, o Leideno jau 37, Groningeno- 45, Belgijos Liuveno universitete – 54. Didžiausiame kaimynų – Latvijos universitete yra 55 bakalauro programos.
Tikrai užtenka skaičių. Bet jie sako, kad tiek nacionaliniu mastu, tiek atskiruose universitetuose studijų programų yra per daug. Dar daugiau, dėl perteklinės pasiūlos jos dažnai tampa siaurai specializuotomis ir nepatraukliomis. Kitas kraštutinumas ir figos lapelis pastaraisiais metais yra naujų programų kūrimas su daugiadiscipliniškumo ir tarpdiscipliniškumo vėliava. Be abejo, yra gerų tiek vienos disciplinos, tiek ir tarpdisciplininių studijų programų, bet bendras perteklius itin apsunkina gerų programų suradimą ir pasirinkimą. Neatsitiktinai 2012 – 2016 metais vidutiniškai beveik 8 proc., arba apie 60-70 bakalauro programų kasmet dėl nepakankamos paklausos turėjo nutraukti priėmimą.
Pagal Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendram priėmimui organizuoti (LAMA BPO) prognozes ir šiemet maždaug 50 universitetų pirmos pakopos studijų programų, tikėtina, nesurinks pakankamo studentų skaičiaus, o dar apie 70 programų yra potencialiai nerentabilios. Ir tokių programų, deja, yra kiekviename universitete. Šioje situacijoje aukštojo mokslo reformatoriai kaip tik turėtų surasti priemones ir būdus, kad universitetai ( o ir kolegijose yra panašus tokių programų skaičius) priėmimo į jas nebeskelbtų. Čia kaip tik reikia sprendimų, bet jų nėra.
Kadangi kalbame ir apie studijų pasirinkimą, tai siūlomų programų kokybei pamatuoti yra, net sakyčiau itin buitiškas, lakmuso popierėlis: ar rektoriai ir profesūra leidžia studijuoti savo atžalas į savo universiteto ir savo vykdomas programas? Jei neleidžia, tai tų studijų programų kokybė, kad ir ką jie viešai bekalbėtų, tikrai nėra tokia gera….
Dar vienas studijų programų aspektas, iš esmės Lietuvoje nediskutuojamas, yra bakalauro ir po bakalauro programų – magistrantūros ir doktorantūros santykis. 2015- 2016 mokslo metais visuose Lietuvos universitetuose vidutiniškai 75 proc. studentų studijavo bakalauro programose, kiek daugiau nei 22 proc. – magistrantūroje, ir apie 3 proc. doktorantūroje. Geriausiuose ir tikrai tyrimais arba, kaip Lietuvoje sakoma, mokslu grįstuose universitetuose minėtų studijų programų santykis yra gerokai kitoks. Pavyzdžiui, Masačiusetso technologijos institute 60 proc. studijuoja pobakalaurinėse ir tik 40 proc. – bakalauro studijose, Londono universiteto koledže atitinkamai 47 ir 53, Londono ekonomikos mokykloje- 55 ir 45, Kopenhagos- 49 ir 51, Upsalos universitete- 38 ir 62 proc., o Tartu universitete – 47 ir 53 proc. Tarp Lietuvos universitetų tik Vilniaus turi gerą pusiausvyrą šiuo atveju, kur pirmos pakopos yra 56 proc. ir aukštesnių pakopų- 41 proc. studentų.
Atskira istorija būtų doktorantūros studijos. Jos tebelieka menkai paklausios (išimčių rastume, bet išimtys tik patvirtina taisyklę) dėl suprantamų priežasčių, nes doktoratų stipendijos, už kurias gyvena ketverius studijų metus, ne itin viršija minimalų atlyginimą, o apgynus disertaciją toliau laukia nežinomybė, nes jokių karjeros garantijų daugumai naujų daktarų nėra. Tad doktorantų skaičių galima palyginti su gimstamumu Lietuvoje, kuris yra toks žemas, kad nebeužtikrina kartų kaitos. Panašiai yra ir su doktorantų rengimu, nes jaunų mokslininkų, kurie pakeis vyresnius ir išeinančius, gali nebeužtekti. Apie kokius nors nepavejamus metų metais Europos Sąjungos vidurkius doktorantūros srityje nėra ir ką kalbėti.
Šios demotyvuojančios doktorantūros sistemos su menkomis stipendijomis ir karjeros neapibrėžtumu rezultatas yra ne tik per mažai doktorantų, bet kai kuriose srityse priėmimai į doktorantūrą vyksta be konkursų ir vien tam, kad būtų užpildytos vietos net ir moksliniams tyrimams nepasirengusiais kandidatais.
Kas mūsų laukia? Kartais geriau negalvoti, nes… ir dabar turime akademinių analfabetų, o liūdniausia, kad jų yra ir pačiose aukščiausiose pozicijose, nes kažkaip anie kaip kažkas iškyla į viršų ir tiesiog pagal klasikinį nekompetencijos (Peter principle) principą. Per stipriai pasakyta? Ne. Tik gal tai reikėjo sakyti anksčiau… Bet vis vien šiandien reikia rimtos studijų programų pertvarkos. (Tęsinys – kitame numeryje)

Aukštasis mokslas: ką tikrai reikia reformuoti?

Prof. dr. Algis Krupavičius
(autoriaus nuotrauka)

Pradžia – 11 (588) nr.

Antroji dalis: studijų programų ir universitetų mokslo finansavimas

Su studijų programomis yra susijusios ir kitos problemos, o ne tik jų perteklius ar ne visai tinkama jų pakopų pusiausvyra pagal studentų skaičių. Ne mažesnė problema yra arbitražiškai nustatomas valstybės finansuojamų vietų skaičius studijų sritims.
Čia gerai matyti, kad Lietuvos valdžia aiškiai nemyli universitetinių studijų. Nuo 2010 iki 2016 metų bendras valstybės finansuojamų vietų skaičius universitetuose buvo sumažintas beveik ketvirtadaliu (žr. 1 lentelę). Pagal mokslo sritis kaip tik socialiniai mokslai nukentėjo labiausiai, nes prarado beveik 51 proc. valstybės skiriamų vietų, nors Lietuvos ekonomika yra pagrįsta paslaugomis ir prekyba, o darbo rinkoje socialinių mokslų absolventams yra daugiausiai darbo vietų. Beje, socialiniai mokslai buvo ostrakizuoti tiek dešiniųjų, tiek ir kairiųjų valdžios, garsiai kalbant apie jų neperspektyvumą dabar ir ateityje.
Antra sritis pagal nuostolius yra menai. Jų studijų krepšelių mažėjo trečdaliu. Vieninteliuose fiziniuose moksluose krepšelių skaičius padidėjo beveik 18 procentų. Argumentai apie tai, kodėl taip įvyko, bent viešai beveik negirdimi. O faktai yra tokie, kokie yra.

1 lentelė
Studijų sričiai skirtas valstybės finansuojamų vietų skaičius (2010-2016)

Studijų srities pavadinimas 2010 m. 2011 m. 2012 m. 2013 m. 2014 m. 2015 m. 2016 m. 2010-2016 % pokytis
Humanitariniai mokslai 1132 1137 1103 999 999 940 893 -21,11
Menai 544 544 521 381 381 381 363 -33,27
Socialiniai mokslai 3094 3074 2692 2238 1955 1730 1521 -50,84
Fiziniai mokslai 1325 1335 1295 1166 1166 1235 1558 17,58
Biomedicinos mokslai 1123 1123 1089 925 1010 1012 962 -14,34
Technologijos mokslai 2462 2467 2275 2065 2065 2110 2005 -18,56
Iš viso 9680 9680 8975 7774 7576 7408 7302 -24,57

Tačiau taip, kaip Lietuvoje, kitose šalyse nėra. Prieš kelerius metus du profesoriai – Cary Cooper ir James Wilsdon – Jungtinėje Karalystėje parengė specialų pranešimą „Ką veikia socialinių mokslų absolventai?“. Jame konstatuota, kad po universitetų baigimo įsidarbina 84,2 proc. socialinių mokslų absolventų ir kiek mažiau, t. y. 77,8 proc. – gamtos mokslų, technologijų, inžinerijos ir matematikos absolventų. Vadovaujančius postus, praėjus 3,5 metų po studijų baigimo užima atitinkamai 7,6 ir 3,6 proc. minėtų sričių absolventų. Apskritai socialinių mokslų absolventai turi geresnes karjeros perspektyvas.
Panašios tendencijos yra ir Lietuvoje. Pagal EBPO duomenis Lietuvoje įsidarbinamumas baigus universitetus ne tik kad bendrai yra aukštas (nors viešoje erdvėje dažnai teigiama priešingai ir čia, matyt, reikia ieškoti šališkų taip teigiančiųjų interesų), bet antai 2014 m. 88 proc. socialinių mokslų absolventų rado darbą, tai tarp baigusiųjų inžinerines studijas tokių buvo kiek mažiau – 85 proc.
Kitas svarbus studijų rodiklis yra jų valstybinis finansavimas pagal sritis. Čia vėl paveikslas yra daugiau nei nekoks, nes 2010- 2016 metais bendrai universitetinėms studijoms asignavimai sumažėjo beveik 16 proc. Nesunku spėti, kad labiausiai mažėjo socialiniams mokslams, kurie prarado beveik 47 proc. lėšų, nors fiziniams mokslams buvo papildomai skirta beveik 23 proc. lėšų (žr. 2 lentelę).

2 lentelė
2010-2016 metų finansavimo paskirstymas pagal studijų sritis (tūkst. eurų)

Studijų srities pavadinimas 2010 m. 2011 m. 2012 m. 2013 m. 2014 m. 2015 m. 2016 m. 2010-2016 % pokytis
Universitetinėms studijoms – iš viso 6095,3 6224,5 5742,3 5163,6 5089,8 5134 5137 -15,72
Humanitariniai mokslai 574,8 574,8 557,5 509,1 509,2 511 493 -14,23
Menų studijos 488,5 639,7 530,8 433,2 433,3 434 418 -14,43
Socialiniai mokslai 1528,3 1506,3 1272,8 1151,2 1015,4 934 813 -46,80
Fiziniai mokslai 900,4 900,4 873,2 792,1 792,1 848 1104 22,61
Biomedicinos mokslai 840,7 840,7 815,2 743,1 804,9 811 778 -7,46
Technologijos mokslai 1762,6 1762,6 1692,8 1534,9 1534,9 1596 1531 -13,14

Dar įdomiau, kai palyginama skirtingų studijų sričių finansavimo proporcijų kaita. Jei 2010 m. socialiniai mokslai gavo 25,1 proc. visų asignavimų studijoms, tai 2016 m. jiems beliko 15,8 proc. Technologijos mokslų dalis pasiliko didžiausia, bet padidėjo nežymiai, t. y. atitinkamai pakilo nuo 28,9 iki 29,8 proc. Biomedicinos srities lėšų dalis ūgtelėjo nuo 13,8 iki 15,1 proc., bet fizinių mokslų dalis vėl augo sparčiausiai – nuo 14,8 iki 21,5 proc. Koks šio augimo motyvas? Vargu ar kas logiškai paaiškintų be nuorodų į užkulisinius žaidimus ir gebėjimus prieiti prie priimančiųjų sprendimus. Galiausiai status quo liko humanitariniams mokslams apie 9 su trupučiu procento, o menams – 8 proc. asignavimų.
Ypač disproporcijos išryškėja, kai lyginamas valstybės skirtų vietų skaičius skirtingose studijų srityse, jų finansavimas ir konkursai į valstybės vietas. Apie tai prieš kurį laiką Lietuvos mokslų akademijoje statistiką pateikė prof. Juozas Augutis (žr. 3 lentelę).

3 lentelė
Studijų sričių valstybės finansuojamos vietos ir stojančiųjų pasirinkimas 2016 metais

Studijų srities pavadinimas Stojantieji pirmu pasirinkimu, 2016 m., proc. Skirta valstybės finansuojamų vietų, proc. Konkursas į valstybės vietą Konkursinis balas valstybės vietai
Socialiniai mokslai 37,45 20,8 4,5 2,14- 7,95
Biomedicinos mokslai 22,97 13,2 5,0 2,08- 8,92
Technologijos mokslai 15,38 27,5 0,98 3,50- 4,32
Fizinių mokslai 10,78 21,3 1,15 3,74- 5,88
Humanitariniai mokslai 8,3 12,2 1,5 5,22
Menai 5,13 5,0 2,5 6,26- 7,8

Čia jau kalbame tik apie iškreiptą studijų sričių finansavimą. Nepaisant įvairių gąsdinimų apie socialinius mokslus, jie lieka populiariausi tarp stojančiųjų, bet finansuojamų vietų ir į jas stojančių proporcijos skiriasi beveik dvigubai. Aišku, kad ne didesnio vietų skaičiaus naudai. Konkursai į valstybės vietas socialiniuose ir biomedicinos moksluose yra aukščiausi ir siekia 4,5- 5 kandidatus į vieną vietą, kai technologijos ir fiziniuose moksluose tėra vos apie vieną norintį. Tačiau technologijos ir fizinių mokslų studijoms tenka beveik 50 proc. valstybės vietų, kai jas renkasi apie 26 proc. stojančiųjų. Socialiniams ir biomedicinos mokslams atitinkamai lieka 34 proc. vietų, bet tenka net 60 proc. stojančiųjų pirmu pasirinkimu. Tačiau viešoje erdvėje vėl yra piešiamas paveikslas, kad socialiniai mokslai yra blogas ar bent nevykęs pasirinkimas, o juos finansuoti ar skirti jiems daugiau valstybės vietų nėra reikalo. Tiesiai šviesiai kalbant, taip yra kvailinamas Lietuvos jaunimas.
Kad aptartos studijų sričių valstybės vietų ir finansavimo proporcijos yra tendencingai ir nesąžiningai nustatytos, jas paverčiant valstybės politika, tikrai akivaizdu. Ir studijų infrastruktūros kainų skirtumais čia esamos finansavimo nelygybės negalima paaiškinti.
Pagaliau dar vienas studijų programų aspektas yra vadinamosios norminės universitetinių studijų kainos. Kaip tik prieš kelias savaites ŠMM oriai paskelbė, kad 2017 m. jos iš esmės nesikeis …, nors galėtų ir turėtų keistis. Ir tuoj pasiaiškinsime – kodėl?
Trumpai apie tai, kas yra tos norminės kainos? Vadinamosios norminės universitetinių studijų kainos nustato maksimalią lėšų sumą, kuri gali būti skiriama valstybės finansuojamo studento vienerių metų studijoms padengti. Jas sudaro trys dalys: dėstytojų ir kitų su studijomis susijusių darbuotojų atlyginimai, išlaidos su studijomis susijusioms prekėms ir paslaugoms, taip pat išlaidos studentams skatinti. Didžiausia norminės studijų kainos dalis, t.y. 70–80 proc., turi tekti dėstytojų atlyginimams. Viskas čia būtų tiesiog puiku, bet gerais norais kelias ir į pragarą grįstas.
Kad skirtingų studijų programoms yra būtina skirtinga ir nevienodai kainuojanti infrastruktūra, yra akivaizdu. Kaip tik pirmiausia dėl sąnaudų infrastruktūrai studijų kainos skiriasi skirtingose universitetinių studijų srityse. Bet dėstytojų darbas turėtų būti apmokamas panašiai, nes dėstant matematiką ar sociologiją skiriasi tik dėstymo dalykas. Tačiau dabartinės norminės universitetinių bakalauro studijų kainos nieko panašaus neleidžia tikėtis, nes jų tarpusavio skirtumai itin dideli ir sunkiai pagrindžiami.
Brangiausios universitetinės bakalauro studijos yra pilotų rengimas ir jos siekia beveik 11,6 tūkst. eurų nuolatinėje studijų formoje. Muzikos studijos yra antroje vietoje su beveik 5,3 tūkst. eurų kaina. Minėtos programos ir kitose šalyse vertinamos kaip išskirtys ir iš studijų kainų palyginimų dažnai yra išimamos. Viršutiniu tašku bakalauro studijų kainų palyginimuose dažnai yra odontologijos studijos. Jose nuolatinei studijų formai kartu su dailės, dizaino, visuomenės saugumo programomis 2017 m. nustatyta 3247 eurų kaina.
Tad ir palyginkime su ja kitų studijų sričių normines bakalauro nuolatinės studijų formos kainas. Žemiausia 1268 eurų kaina, kuri sudaro vos 39 proc. odontologijos studijų kainos, yra nustatyta daugumai socialinių ir humanitarinių mokslų studijų programų, tokių kaip istorija, archeologija, filosofija, teologija, kultūros studijos, menotyra, ekonomika, politikos mokslai, sociologija, socialinis darbas, antropologija.
Antroje vietoje yra matematikos krypčių grupė, reabilitacijos, slaugos ir akušerijos programos su 1548 eurų suma, bet jos dalis yra 48 proc. arba mažiau nei pusė odontologijos studijų kainos. Lingvistikos, literatūrologijos, kalbos studijos finansuojamos kiek geriau – 1879 eurais ir tai sudaro 57,9 proc. palyginus su odontologija ir daile.
Ketvirtoje vietoje yra architektūros, ugdymo mokslų, informatikos, fizinių mokslų, gyvybės mokslų studijų, farmacijos, žemės ūkio mokslų, inžinerijos ir technologijų mokslų, psichologijos, klasikinių studijų, filologijos pagal kalbą, vertimo, regiono studijų kryptys su 2242 eurais, kas sudaro 69 proc. odontologijos studijų kainos. Toliau seka medicinos ir veterinarijos studijos, kurioms tenka 2677 eurų arba 82,4 proc. palyginus su odontologija.
Po viso, kas išvardinta, turėtų kilti vienas paprastas klausimas- kokiais sąnaudų ir naudos skaičiavimais buvo pagrįstos šios krepšelių kainos? Deja, vargu kas tai beatmena. Kad jos nėra sąžiningos skirtingoms studijų sritims, taip pat yra aišku.
Skaičių ir programų pavadinimų čia išvardinta daug, bet dar šiek tiek kantrybės. Jei palygintume išvardintas programų grupes pagal tai, kiek jose liktų lėšų dėstytojų atlyginimams nuo valstybinės vietos studento su sąlyga, kad skaičiuotume vidutiniškai 75 proc. krepšelio dalį šioms išlaidoms, tai vėl matytume akivaizdžią socialinių mokslų diskriminaciją. Daugumoje socialinių ir humanitarinių mokslų būtų vos 951 euras, matematikos, slaugos studijose – 1161, lingvistikos grupėje – 1409, fizinių ir technologijos mokslų – 1681, medicinos studijose – 2007, ir galiausiai odontologijoje ir dailėje – 2435 eurai. Santykiniais dydžiais visko galime ir neskaičiuoti, nes skirtumai yra įspūdingi, tik neaišku, kuo pagrįsti. Štai vienas faktas: socialinių ir humanitarinių mokslų dėstytojams lieka tik 39 proc. atlyginimo, palyginus su geriausiai finansuojama lyginamų studijų grupe – odontologija ir daile, neskaitant muzikų ir pilotų rengimo.

Kelios išvados

Šis straipsnis nėra apie pavydą, kad vienos studijų sritys yra finansuojamos ženkliai daugiau, o kitos – gerokai mažiau. Bet kad norminės universitetinių bakalauro studijų kainos turi ydingas proporcijas, tai faktas. Ir jas reikia peržiūrėti. Kita vertus, šios kainos daugumoje studijų sričių yra apskritai per mažos, nes bendrai Lietuvos studijų krepšelis vienam studentui naujausiais duomenis Europos Sąjungoje aplenkia tik Rumuniją.
Gal kiek netikėta, bet magistrantūros nuolatinių studijų kainos yra subalansuotos daug geriau ir jų gana logiška pusiausvyra disonuoja su bakalauro studijomis. Jei jas vertintume tik procentais, tai socialinių ir humanitarinių mokslų dalis sudaro 53,3 proc., matematikos ir kitų – 59,9 proc., lingvistikos – 67,7 proc., fizinių ir technologijos mokslų – 76,3 proc., medicinos – 86,6 proc., kai odontologijoje ir dailėje yra 100 proc. kainos. Tad magistrantūros studijų kainos ir galėtų būti atskaitos taškas norminių studijų kainų peržiūrai ir logiškesnės bei sąžiningesnės studijų finansavimo sistemos sukūrimui. Dar daugiau, panašias studijų finansavimo proporcijas rastume ir kitose Europos šalyse.
Jei kas nors po to, kas pasakyta, vis dar mano, kad tik studijų finansavime galima rasti nepamatuotų taisyklių ir praktikų, tai, deja, klysta. Yra dar toks valstybinių mokslo ir studijų institucijų bazinis finansavimas moksliniams tyrimams, eksperimentinei (socialinei, kultūrinei) plėtrai ir meno veiklai plėtoti. Jis sudaro nemenką universitetų biudžeto dalį.

4 lentelė
Mokslo sričių bazinio finansavimo MTEP ir tyrėjų su mokslo laipsniu proporcijos

Mokslo sritis Bazinis finansavimas MTEP, %, 2016 m. Tyrėjų, turinčių mokslo laipsnį, %, 2015 m.*
Humanitariniai mokslai 14 16,4
Socialiniai mokslai 11 24,7
Menai 4 –
Fiziniai mokslai 25 16,2
Biomedicinos mokslai 19 21,5
Žemės ūkio mokslai 6 4,5
Technologijos mokslai 21 16,7
Iš viso 100 100
*be menų.

Ir čia, kaip sakoma „turime, ką turime“. Humanitariniams ir socialiniams mokslams paliekama kartu sudėjus 25 proc. bazinio finansavimo, nors jie sudaro 41,1 proc. nuo visų Lietuvos mokslininkų, o fiziniams ir technologijos mokslams skirta 46 proc. asignavimų, kai jų dalis tarp mokslininkų yra 32,9 proc. (žr. 4 lentelę). Ir taip toliau…
Tam tikros proporcijos turi būti, nes mokslo sritys skiriasi ir jas vertinti pagal vieną kurpalį negalima, bet proporcijoms nustatyti turi būti aiškūs kriterijai. O jų nėra . Dabar tos (dis)proporcijos mokslo sritims yra tarsi iš Dievo malonės, pagal principą: tam davė, tam davė, o anam per mažai liko.
Apibendrinant dar kelios pastabos. Aukštojo mokslo lauke tikrai yra ne viena ir ne dvi sritys, kur reikia permainų. Studijų ir mokslo finansavimas yra viena svarbiausių tarp jų, kur reikia aukštojo mokslo reformatorių, bet ne vien ministerijos ar politikų, o ir akademinės bendruomenės, įvairių šios srities institucijų dėmesio, dalyvavimo ir sprendimų, kad šių laikų studijų ir mokslo šešėlių politika praskaidrėtų. O kuo aukštojo mokslo politika bus labiau formuojama iš apačios, tuo didesnės galimybės suderinti skirtingus interesus ir kurti didesnę vertę.

Grįžti į visas naujienas >>